Kaip Landsbergis Palucką įveikė

Neseniai praūžęs TS-LKD tarybos suvažiavimas parodė šios partijos politinį svorį. Be kandidatų į Prezidento postą, buvo pristatytas ir Liudas Mažylis, neišvengiamai tapsiantis populiariausiu kandidatu į ES Parlamentą. Tad galime nemėgti konservatorių ar juos šlovinti, bet negalime ignoruoti fakto, kad rinkimų startas atrodo solidžiai. Negana to, Gabrielius Landsbergis žengė strategiškai itin gudrų žingsnį ir, deklaravęs naują TS-LKD siekį tapti „žmonių partija“, aiškiai metė iššūkį Gintauto Palucko vedamiems socialdemokratams. Maža to, Gabrielius įtikinamai laimėjo pirmąjį raundą. Pažvelkime į tai iš arčiau.
Konservatoriams ir Lietuvai reikia naujos politikos
Pradėkime nuo to, kad tiek pačiai TS-LKD, tiek ir Lietuvai buvo būtina pradėti naują politiką. Tiek anksčiau, tiek ir šiandien viena iš pagrindinių konservatorių stiprybių buvo užsienio politika. Objektyviai žvelgiant, Lietuvoje nėra kitos partijos, kuri savo gretose turėtų nors ką nors, kas pajėgtų atsverti V. Ušacko, Ž. Pavilionio, A. Ažubalio bei L. Kasčiūno įtaką užsienio politikos srityje. Negana to, kad partija turi ryškiausias asmenybes, Rusija savo agresyviais veiksmais Ukrainoje ir Gruzijoje patvirtino, kad konservatoriai buvo teisūs. Taigi šios partijos politika iš esmės virto Lietuvos užsienio politikos tradicija. Žinoma, negalima nuvertinti tiek Valdo Adamkaus, tiek ir Dalios Grybauskaitės antrosios kadencijos veiklos, stiprinant užsienio politikos kryptį.
Ir nors tai galime vertinti kaip partijos stiprybę, kartu iškyla tam tikrų problemų, nes TS-LKD turi praplėsti savo rinkėjų gretas ir kartu užsitikrinti, kad neprarastų senųjų, bei spręsti šalies problemas, kurios peržengia užsienio politikos ir saugumo ribas. Tuo tarpu Lietuvai taip pat būtina nauja politika ir ne tik dėl to, kad būtų ką pasiūlyti rinkimams, bet dėl to, kad mūsų šalis yra visiškame Europos dugne, kai pažvelgiame į turtinę nelygybę rodantį Gini koeficientą (100 reiškia absoliučią pajamų nelygybę, o 0 absoliučią lygybę).
Eurostato duomenimis, 2017 m. už mus (Gini 37.6) blogiau atrodė tik Bulgarija, kurioje šis rodiklis 40.2. Palyginimui – Estijoje Gini yra 31.6, o mums pavyzdžiu laikomoje Švedijoje šis rodiklis yra 25.3. Maža to, nors valdančioji LVŽS ir žadėjo gerinti situaciją bei vykdyti socialiai jautresnę politiką, realybėje situacija tik pablogėjo, nes 2016 m. šis koeficientas buvo 37.0. Taigi šiandien jau tampa akivaizdu, kad LVŽS negeba tesėti pažadų. Tai reikšminga ne tik artėjančių rinkimų kontekste, bet ir artėjančios ekonominės krizės, kurią bloguoju atveju sukels pasaulyje kylantys prekybos karai, o geruoju – natūralus ekonominis ciklas. Istoriškai krizės kartojasi maždaug kas dešimtmetį, pavyzdžiui, 1998 m. – Rusijos krizė ir 2008-aisiais – Didžioji recesija. Žinoma, krizės turi savų išskirtinių bruožų, bet šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad didelė pajamų nelygybė ir ganėtinai žemas tiek minimalus, tiek ir vidutinis atlyginimas iš esmės reiškia, jog dažnas Lietuvos gyventojas nebus pajėgus pasirengti savo asmeninį finansinį rezervą „juodai dienai“. Tai grėsmė tiek mūsų šalies namų ūkiams, tiek ir pačiai valstybei.
Buldozerinės reformos
Valdantiesiems ne tik nesiseka vykdyti to, ką yra pažadėję, bet ir tai, ko imasi, neretai galime vertinti kritiškai. Viena iš tokių reformų – mokytojų etatinis apmokėjimas, kuris daugeliui pedagogų jau dabar kelia tokių rimtų problemų, kad ne vienas Mokytojo dienos proga nusprendė palikti darbą, kuriam atidavė daugelį gyvenimo metų. Ši reforma tokia ydinga, kad nusipelno atskiro straipsnio. Palieskime tik keletą aspektų, pavyzdžiui, nors seniau visam krūviui susirinkti užtekdavo 18 kontaktinių valandų (pamokų), tačiau po įvykdytos reformos jau reikalaujama, kad tokių pamokų būtų 24. Tai lėmė, jog dauguma Lietuvos mokytojų po daugelio darbo metų sužinojo, kad jie nėra verti viso etato. Šitaip tiesiogiai buvo smogta tiek mokytojų algoms, tiek ir viltims, kad mokytojo profesija taps prestižine, tiek ir požiūriui, jog aukštasis išsilavinimas yra gerbtinas. Tokia situacija mokyklose jau šiandien kelia rimtų problemų, nes savo darbą norinčiam gerai atlikti mokytojui tampa vis sunkiau „tūlam“ mokiniui įrodyti, kad siekti aukštojo mokslo ir aukštojo išsilavinimo yra verta.
Aukštasis išsilavinimas mokiniams ima kelti pašaipias šypsenėles prisiminus, kiek vidutiniškai uždirba jį įgijęs žmogus. Kaip tik todėl viena didžiausių švietimo sistemos bėdų – gerokai sumenkusi mokinių mokymosi motyvacija. Deja, dėl to dažnai apkaltinami mokytojai ir pamirštama akivaizdi tiesa – svarbi bet kurios profesijos prestižo dalis yra uždarbis. Taip pat esama ir kito aspekto, jei šiandien, kai Lietuvos ekonominiai rodikliai yra vis dar neprasti, valdantieji nesugeba padidinti mokytojų algų, tai kokia tikimybė, kad sugebės siaučiant ekonominei krizei? Mažne Jakeliūno komisijos verti klausimai. Žodžiu, tampa aišku, jog reformas būtina vykdyti taip, kad jos būtų įkvėptos tiek sveiko proto, tiek ir pagarbos žmogui. O pagarbos apraiška yra ir materialinę bei dvasinę gerovę užtikrinantis atlyginimas.
G. Landsbergio manevras
Matant esamą situaciją, tampa aišku, kad socialinių reformų šiandien reikia ne tik tiems, kuriuos galime laikyti skurstančiais, bet ir visai viduriniajai klasei. Mokytojai, valstybės tarnautojai, akademikai ar netgi medikai ne tik yra grupės, kurios sudaro demokratijos kokybei užtikrinti labai svarbią viduriniąją klasę, bet ir didelė TS-LKD rinkėjų bazė. Maža to, žengdamas šiuo keliu Gabrielius Landsbergis konservatorių partijai bene pirmą kartą gali realiai išauginti antro pasirinkimo rinkėjų gretas. O būtent antrasis pasirinkimas ir yra klasikinė TS-LKD bėda bei LVŽS sėkmės istorijos priežastis. Būtent ši strategija, galinti atimti balsus iš socialdemokratų, ir kelia nerimą Gintautui Paluckui, taip karštai įrodinėjančiam, kad konservatoriai gali netekti savo tapatybės.

Gintautas Paluckas
Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL
© Baltijos fotografijos linija
G. Paluckas jau pralošė
Po konservatorių manevro G. Paluckui neliko nieko kita, kaip tik įrodinėti, kad pasirinktas kelias kenkia TS-LKD, tačiau jau savaime toks įrodinėjimas laikytinas socialdemokratų vadovo pralaimėjimu, nes yra grindžiamas visiškai klaidingomis prielaidomis. Panašu, kad partija gali susitelkti kaip niekada. Krikdemiškasis flangas jau seniai norėjo, kad partija prisimintų krikščioniško socialinio mokymo principus, ir šiandien bent jau dalis jo jaučiasi išgirsta. Principai, kurie pirmiausia buvo išdėstyti Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (paskelbta 1891 m.), šiandien gali tapti TS-LKD sėkmės priežastimi. Kaip tada, taip ir šiandien krikščioniška socialinė mintis buvo viena iš galingiausių kairiosios politikos konkurenčių, nes ėmė kalbėti apie solidarumą, socialinį teisingumą ir tai, kad ne žmogus turi tarnauti ekonomikai, o ekonomika žmogui, kad tai vienintelis kelias užtikrinti asmenybės orumą, pagrįstą mūsų panašumu į Viešpatį (Imago Dei). Anuomet to rimtai išsigando Karlo Markso šalininkai, šiandien šių idėjų bijosi G. Paluckas. Anuomet jas platino Leonas XIII, o šiandien popiežius Pranciškus, kurio iniciatyva pasirodė šiuolaikiškas krikščioniško socialinio mokymo kompendiumas Docat. Ir nors esama nemažai netikinčių žmonių, tačiau jokia socialiai atsakinga politika negali apsieiti be subsidiarumo, asmens orumo ir kitų šio mokymo principų. Tai faktas, kurio nepaneigsime, nepriklausomai nuo to, ar tikime Dievą, ar ne. Visi šie dalykai visada buvo TS-LKD genuose, bet, rodos, šiandien turi šansą rimtai atgimti. Lieka vienintelis klausimas: ar G. Paluckas sąmoningai klaidina žmones apsimesdamas, kad TS-LKD nukrypsta nuo savo idėjų, ar paprasčiausiai uoliai įrodinėja savo išsilavinimo stoką politinių idėjų srityje? Abiem atvejais jis siunčia prastą žinią apie save, ir tai reiškia, kad šįkart laimėjo G. Landsbergis.
Koalicijų formavimo erdvė
Galiausiai šiuo ėjimu TS-LKD gali praplėsti savo galimų koalicijų lauką. Viena iš bėdų, kuri kilo konservatoriams, yra tai, kad šiandien jiems sudėtinga su kuo nors sudaryti koaliciją, o vieniems balsų neužtenka. Liberaliosios jėgos visiškai save kompromitavo, o LVŽS užsiima priešrinkimine raganų medžiokle bei galimų kandidatų į Prezidentus reputacijos teršimu. Socialiai atsakinga politika ne tik pritrauks daugiau rinkėjų ir realiai spręs svarbias šalies problemas, bet kartu taps tuo tiltu, kuris ateityje gali leisti formuoti koaliciją tarp Palucko socialdemokratų bei konservatorių. Socialdemokratai nenorės visada likti opozicijoje, o be partnerių patekti į valdžią neturi jokių šansų. Vienintelė ryški kliūtis koalicijai – tai LSDP nenoras didinti krašto apsaugai skiriamas lėšas, tačiau, turėdami silpnesnes derybines pozicijas, nenorėdami atrodyti keistai, o galiausiai ir siekdami atsidurti valdančioje daugumoje, socialdemokratai bus priversti nusileisti. Juolab kad buvimas valdančiojoje daugumoje yra vienintelis kelias kaip skirstyti lėšas jų prioritetinėms sritims.
Vietoje išvadų
Vis dėlto išlieka viena rimta grėsmė, kuri gali sukelti pavojų naujai TS-LKD krypčiai. Jeigu staiga įvyktų blogasis scenarijus ir pasauliniai prekybos karai tikrai sukeltų naują krizę greičiau, nei ši partija bus pajėgi imtis reformų, vietoje socialinio jautrumo galime sulaukti būtinų ir skaudžių sprendimų, kuriuos kritikuotų opozicija. Be to, kilus naujai krizei, galimiems koalicijos partneriams gali kilti pagunda likti opozicijoje, nesusieti savęs su skaudžiais sprendimais ir grįžti geresniais laikais. Nepaisant šios grėsmės, galime teigti, kad bent jau šiandien atrodo, jog G. Landsbergis, suprasdamas politinių jėgų išsidėstymą, savo partijos svorį bei šalies interesus, puikiai apžaidė G. Palucką. Ypač tuo atveju, jei konservatoriams išties pavyks sukurpti bei įgyvendinti rimtą programą, kuri tikrai neprieštarauja TS-LKD ideologijai.

Parašykite komentarą