Indija nori prisijungti prie braškių auginimo supervalstybių
Indijos vakaruose, kalnuotame Mahabaleshwaro regione, yra įsikūrusi didžioji dalis Indijos braškių ūkių.
Apie 85 % Indijos braškių auginama būtent čia.
Dėl daugiau nei 1 000 m (3 280 pėdų) aukščio virš jūros lygio šiame regione nuo lapkričio iki kovo vyrauja ilgas ir vėsus auginimo sezonas.
Be to, lengvas, gerai drenažuojamas dirvožemis puikiai tinka braškių auginimui.
Tačiau tai nereiškia, kad ūkininkams gyvenimas yra lengvas – tai daug darbo reikalaujantis ir rizikingas pragyvenimo būdas.
„Jei turite lauką, pilną braškių, ir staiga prasideda smarkios liūtys, visas derlius sugadintas, o mes patiriame milžiniškus nuostolius“, – sako Sheetal Danavle, kuri kartu su vyru augina braškes pusėje savo trijų akrų ūkio.
Braškių daigai turi būti keičiami kiekvieną sezoną ir nėra auginami iš sėklų. Vietoj to ūkininkai perka jaunuolius iš tiekėjų. Danavle, turinčiai nedidelį ūkį, tai kasmet kainuoja 2 500 JAV dolerių (1 900 svarų sterlingų).
„Jei sezonas susiklosto gerai, galima uždirbti dvigubai daugiau nei investuota. Tačiau dėl klimato tai tampa didžiule rizika“, – sako ji.
Mahabaleshwaro regione braškes augina tūkstančiai ūkininkų, todėl šis vaisius yra viena iš pelningiausių sodininkystės kultūrų vakarų Indijoje.
Nepaisant šio sėkmės, pramonė vis dar priklauso nuo veislių, importuojamų iš Kalifornijos, Floridos, Italijos ir Ispanijos, nes Indijoje niekas nėra išvedęs vietinės veislės.
JAV ir Europos selekcininkams gali prireikti 10–15 metų, kad išvestų aukščiausios kokybės vaisių veislę, o jie savo veisles patentuoja.
„Mes importuojame sertifikuotą motininį augalą iš užsienio selekcininko“, – sako Nelsonas Sequeira, licencijuotos braškių daugintojos „Tara Farms Fresh“ įkūrėjas ir direktorius.
Įvežti augalai turi praeiti vyriausybės nustatytą karantiną, prieš juos sodinant daigynuose. Ten motininis augalas išaugina dukterinius augalus, kurie vėliau parduodami ūkininkams.
„Vienas importuotas motininis augalas tampa varikliu. Tas vienintelis motininis augalas išleidžia atžalas, iš kurių vidutiniškai gaunama 20 dukterinių augalų – o kai kurie pažengę augintojai šį skaičių padidina iki 30 ar 40“, – sako Sequeira.
Tai aukštųjų technologijų ir tikslumo reikalaujantis procesas.
„Augalai neliečia žemės. Mes naudojame didelius pramoninius vamzdžius, perpjautus per pusę, kad susidarytų ilgi, apvalūs lovio formos konteineriai“, – aiškina Sequeira.
„Vietoj dirvožemio šiuos konteinerius užpildome specializuotu kokoso pluošto substratu, pagamintu vien iš kokoso riešutų lukštų. Tada įrengiame labai tikslią lašinamojo drėkinimo ir rūko purškimo sistemą, kad galėtume kontroliuoti mikroklimatą.“
Indijos vakaruose, kalnuotame Mahabaleshwaro regione, yra įsikūrusi didžioji dalis Indijos braškių ūkių.
Apie 85 % Indijos braškių auginama būtent ten.
Dėl aukščio virš 1 000 m (3 280 pėdų) šiame regione nuo lapkričio iki kovo vyrauja ilgas ir vėsus auginimo sezonas.
Be to, lengvas, gerai drenažuojamas dirvožemis puikiai tinka braškių auginimui.
Tačiau tai nereiškia, kad ūkininkams gyvenimas lengvas – tai daug darbo reikalaujantis ir rizikingas pragyvenimo būdas.
„Jei turite lauką, pilną braškių, ir staiga prasideda smarkios liūtys, visas derlius sugadintas, o mes patiriame milžiniškus nuostolius“, – sako Sheetal Danavle, kuri kartu su vyru augina braškes pusėje savo trijų akrų ūkio.
Braškių sodinukai turi būti keičiami kiekvieną sezoną ir nėra auginami iš sėklų. Vietoj to ūkininkai perka jaunus sodinukus iš tiekėjų. Danavle, turinčiai nedidelį ūkį, tai kasmet kainuoja 2 500 JAV dolerių (1 900 svarų sterlingų).
„Jei sezonas pavyksta, galima uždirbti dvigubai daugiau nei investuota. Tačiau dėl klimato tai tampa didžiule rizika“, – sako ji.
Mahabaleshwaro regione braškes augina tūkstančiai ūkininkų, todėl šis vaisius yra viena iš pelningiausių sodininkystės kultūrų vakarų Indijoje.
Nepaisant šio sėkmės, pramonė vis dar priklauso nuo veislių, importuojamų iš Kalifornijos, Floridos, Italijos ir Ispanijos, nes Indijoje niekas nėra išvedęs vietinės veislės.
JAV ir Europos selekcininkams gali prireikti 10–15 metų, kad išvestų aukščiausios kokybės vaisių veislę, o jie savo veisles patentuoja.
„Mes importuojame sertifikuotą motininį augalą iš užsienio selekcininko“, – sako Nelsonas Sequeira, licencijuotos braškių daugintojos „Tara Farms Fresh“ įkūrėjas ir direktorius.
Įvežti augalai turi praeiti vyriausybės nustatytą karantiną, prieš juos sodinant daigynuose. Ten motininis augalas išaugina dukterinius augalus, kurie vėliau parduodami ūkininkams.
„Vienas importuotas motininis augalas tampa varikliu. Tas vienintelis motininis augalas išleidžia atžalas, iš kurių vidutiniškai gaunama 20 dukterinių augalų – o kai kurie pažengę augintojai šį skaičių padidina iki 30 ar 40“, – sako Sequeira.
Tai aukštųjų technologijų ir tikslumo reikalaujantis procesas.
„Augalai neliečia žemės. Mes naudojame didelius pramoninius vamzdžius, perpjautus per pusę, kad susidarytų ilgi, apvalūs lovio formos konteineriai“, – aiškina Sequeira.
„Vietoj dirvožemio šiuos konteinerius užpildome specializuotu kokoso pluošto substratu, pagamintu vien iš kokoso riešutų lukštų. Tada įrengiame labai tikslią lašinamojo drėkinimo ir rūko purškimo sistemą, kad galėtume kontroliuoti mikroklimatą.“
