Karakase tai atrodo kaip sunkiausias momentas Venesuelos šiuolaikinėje istorijoje
Kiekvieną rytą, kai venesueliečiai pabunda po dviejų žemės drebėjimų, viskas tampa šiek tiek tamsesnė, šiek tiek niūresnė.
Tai reiškia, kad dar viena naktis, per kurią maldos dėl stebuklingo dingusių artimųjų sugrįžimo liko neišklausytos, o išgyvenusiųjų neramus miegas buvo pertraukiamas košmarais apie sugriuvusius pastatus ir visiškos panikos akimirkomis.
Buvusiam policininkui Janui Carlosui Roa Garciai ir jo šeimai tai buvo dar viena naktis, praleista po atviru dangumi. Jų pastatas Karakase nenugriuvo, tačiau grįžti į jį pernelyg pavojinga.
Ašaros rieda jam per skruostus, jis sako, kad net nežino, kaip vėl atkurti savo šeimos gyvenimą.
„Jei man būtų 30, o ne 50, tada galbūt. Bet nežinau, nuo ko pradėti. Be to, iki šiol nė vienas valdžios atstovas su mumis nesusisiekė.“
Būdamas ištikimas valstybės tarnautojas, Janas Carlosas stengėsi pernelyg nekritikuoti vyriausybės reakcijos, nors ir yra išsekęs bei supykęs.
Muzikantė Zaira Castro tokių abejonių neturėjo.
„Visi esame gana nusivylę, nes vyriausybė nerodo to, ką turėtų – rimtos pagalbos“, – sako ji aikštėje, esančioje vos už vieno kvartalo nuo dviejų sugriuvusių pastatų.
„Iš tikrųjų būtent mes, venesueliečiai, padedame vieni kitiems. Gyvename visuomenėje, kuri išaugo į tarpusavio pagalbos kultūrą. Nepriklausome nuo vyriausybės – jos mums jau nebėra.“
Toje pačioje miesto dalyje, vadinamoje Chacao, laikinoji prezidentė Delcy Rodriguez apžiūrėjo vietą kartu su meru ir susilaukė gyventojų pykčio.
„Jūs vedate rinkiminę kampaniją pačiame tragedijos įkarštyje! Vyriausybė nieko nedaro žmonių labui“, – šaukė vienas gyventojas.
Asmeniškai šias gatves pažįstu gerai. Keletą metų gyvenau nukentėjusiame Los Palos Grandes rajone Chacao, kai buvau portalas korespondentas Venesueloje. Mano senasis daugiabutis stovėjo vos už kelių metrų nuo sugriuvusio „Petunia“ pastato, kur gelbėjimo komandos dirba visą parą, siekdamos pasiekti įstrigusius gyventojus. Viena draugė neseniai socialiniuose tinkluose parašė, kad jos motina yra tarp dingusių be žinios po pastato griuvėsiais.
Man buvo didžiulis palengvėjimas pamatyti, kad mano senasis namas „Alheli“ tebėra sveikas, o jo draugiškas prižiūrėtojas Pedro vis dar stovi lauke ir šnekučiuojasi su pagyvenusiais gyventojais verandoje. Viena iš jų nusisukdama kulkšnį nusileidžiant nuo pastato. Visi jie sutiko, kad per visą savo gyvenimą Venesueloje nepamena tokios didžiulės tragedijos.
Labiausiai nukentėjusiose vietovėse – ypač pakrantės miestelyje La Guaira – neviltis dar didesnė. Vaizdas aplink daugiau nei 100 sugriuvusių pastatų primena apokalipsę. O kai viltis blėsta, auga pyktis.
„Ten vis dar yra žmonių, mums reikia technikos“, – sako nukentėjusi gyventoja Eileen Lada. „Prašome, padėkite mums“, – maldauja ji.
Gelbėjimo komandos – tiek Venesuelos, tiek tarptautinės – dirbo dar vieną naktį, parodydamos įspūdingą atsparumą ir susikaupimą, bandydamos pasiekti įstrigusius artimuosius.
Socialiniuose tinkluose plinta vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip gelbėtojai sėkmingai ištraukia išgyvenusius žmones, išlaikydami tipišką venesueliečių gerą nuotaiką ir dvasią, dėl kurių suspaudžia gerklę.
Kiekvieną rytą, kai venesueliečiai pabunda po dviejų žemės drebėjimų, viskas atrodo šiek tiek tamsesnė, šiek tiek niūresnė.
Tai reiškia, kad dar viena naktis, per kurią maldos dėl dingusių artimųjų stebuklingo išgelbėjimo liko neišgirstos, o išgyvenusiųjų neramus miegas buvo trikdomas košmarų apie sugriuvusius pastatus ir visiškos panikos akimirkų.
Buvusiam policininkui Janui Carlosui Roa Garciai ir jo šeimai tai buvo dar viena naktis, praleista lauke. Jų pastatas Karakase nenugriuvo, bet grįžti į jį pernelyg pavojinga.
Ašaros rieda jam per skruostus, jis sako, kad net nežino, kaip vėl atkurti savo šeimos gyvenimą.
„Jei man būtų 30, o ne 50, tada galbūt. Bet nežinau, nuo ko pradėti. Be to, iki šiol nė vienas valdžios atstovas su mumis nesusisiekė.“
Kaip ištikimas valstybės tarnautojas, Janas Carlosas stengėsi pernelyg nekritikuoti vyriausybės reakcijos, nors ir yra išsekęs bei supykęs.
Muzikantė Zaira Castro tokių abejonių neturėjo.
„Visi esame gana nusivylę, nes vyriausybė nerodo to, ką turėtų – rimtų pagalbos ženklų“, – sako ji aikštėje, esančioje vos už vieno kvartalo nuo dviejų sugriuvusių pastatų.
„Iš tikrųjų būtent mes, venesueliečiai, padedame vieni kitiems. Mes gyvename visuomenėje, kuri išaugo į tarpusavio pagalbos kultūrą. Mes nepasikliaujame vyriausybe – jos mums jau nebėra.“
Toje pačioje miesto dalyje, vadinamoje Chacao, laikinoji prezidentė Delcy Rodriguez apžiūrėjo vietą kartu su meru ir susilaukė gyventojų pasipiktinimo.
„Jūs vedate rinkiminę kampaniją pačiame tragedijos įkarštyje! Vyriausybė nieko nedaro žmonių labui“, – šaukė vienas gyventojas.
Asmeniškai šias gatves pažįstu gerai. Keletą metų gyvenau nukentėjusiame Los Palos Grandes rajone Chacao, kai buvau portalas korespondentas Venesueloje. Mano senasis daugiabutis stovėjo vos už kelių metrų nuo sugriuvusio „Petunia“ pastato, kur gelbėjimo komandos dirba visą parą, siekdamos pasiekti įstrigusius gyventojus. Viena draugė neseniai socialiniuose tinkluose parašė, kad jos motina yra tarp dingusių be žinios po pastato griuvėsiais.
Man buvo didžiulis palengvėjimas pamatyti, kad mano senasis namas „Alheli“ tebėra sveikas, o jo draugiškas prižiūrėtojas Pedro vis dar stovi lauke ir šnekučiuojasi su pagyvenusiais gyventojais verandoje. Viena iš jų nusisuko kulkšnį, leisdamasi žemyn iš pastato. Visi jie sutiko, kad per visą savo gyvenimą Venesueloje nepamena tokios didžiulės tragedijos.
Labiausiai nukentėjusiose vietovėse – ypač pakrantės miestelyje La Guaira – neviltis dar didesnė. Vaizdas aplink daugiau nei 100 sugriuvusių pastatų primena apokalipsę. O kai viltis blėsta, auga pyktis.
„Ten vis dar yra žmonių, mums reikia technikos“, – sako nukentėjusi gyventoja Eileen Lada. „Prašome, padėkite mums“, – maldauja ji.
Gelbėjimo komandos – tiek Venesuelos, tiek tarptautinės – dirbo dar vieną naktį, parodydamos įspūdingą atsparumą ir susikaupimą, bandydamos pasiekti įstrigusius artimuosius.
Socialiniuose tinkluose plinta vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip gelbėtojai sėkmingai ištraukia išlikusius gyvus žmones, išlaikydami tipišką Venesuelos gerą nuotaiką ir dvasią, kuri sukelia jaudulį.
